Praėjusį penktadienį buvo Tarptautinė kurčiųjų diena, kurią Lietuvos kurčiųjų bendruomenė paminėjo eisena Vilniuje, ir ta pačia proga kino teatre "Pasaka" pirmadienį ir trečiadienį nemokamai rodomas dokumentinis amerikiečių filmas "Through Deaf Eyes" ("Pro kurčias akis"). Kadangi man labai šalta ir aš labai tingiu, tai iki kino teatro nenusivilkau, galvojau, namie per Google videos tą filmą pažiūrėsiu, bet po keliolikos minučių kažkodėl dingsta garsas, tai regis nepažiūrėsiu. Bet užtat sugalvojau parašyti šiek tiek apie tai, ką spėjau sužinoti per vieną gestų kalbos studijų mėnesį. O tiksliau tai noriu pakalbėti apie pačius populiariausius mitus, sklandančius kurtumo ir kurčiųjų komunikavimo tema.
Vienas pačių dažniausių mitų - kad gestų kalba yra ta pati sakytinė lietuvių kalba, tik parodoma gestais. Iš tiesų lietuvių sakytinė/rašytinė kalba bei lietuvių gestų kalba yra dvi skirtingos kalbos. Gestų kalba yra sudėtinga, savarankiška, unikali, ji turi savo gramatiką ir savus dėsnius. Lietuvių gestų kalba kurtiesiems yra gimtoji. Kitaip sakant, jie ja galvoja. Dažniausiai, ypač atsižvelgiant į tai, kad gyvenam moderniais švietimą vertinančiais laikais, kurtysis moka šias abi kalbas, bet tai nėra būtinybė. Gestų kalbą mokantis žmogus gali ir nesuprasti lietuviškai, arba suprasti ją nekaip. Lygiai kaip kad girdintis žmgogus gali mokėti užsienio kalbą tik truputį.
Antras dažnas mitas - manymas, kad gestų kalba yra tarptautinė ir universali visiems pasaulio kurtiesiems ir kad gestų kalbą sugalvojo girdintieji, norėdami kontaktuoti su kurčiaisiais. Lygiai kaip ir visos kitos, gestų kalbos kiekviename regione rutuliojosi atsižvelgiant į gyvenimo būdą, žmonių poreikius ir kultūrą. Jos skirtingos ir kiekviena valstybė turi savąją. Gestų kalba nėra dirbtina, tai natūralus, savaime atsiradęs būdas bendrauti. Kaip ir visos kitos, gestų kalbos kinta bėgant laikui: atsiranda naujų gestų, kai kurie seni atgyvena ir pan.
Keistokas mitas "Visi kurtieji moka skaityti iš lūpų". Norint skaityti iš lūpų, pirmiausia reikia labai gerai mokėti kalbą. Ar Tu gali perskaityti iš lūpų, ką sako kinas? Nesvarbu, kad matai lūpų judesius, jų identifikuoti negali. Net ir neblogai mokamą užsienio kalbą, kad ir dabar jau daugelio suprantamą anglų, nėra lengva skaityti iš lūpų, net ir savo gimtąją kalbą nėra lengva skaityti iš lūpų. Ar gali iš lūpų atskirti garsą "v" nuo garso "f"? O "g" nuo "k"? Skaitymo iš lūpų reikia mokytis. Kai kurie kurtieji tai moka, kai kurie ne, kai kuriems to visiškai nereikia. Tai nėra savaime su kurtumu ateinantis gebėjimas.
Dažnas mano, kad visi gestai yra simboliniai t.y. kažką imituojantys. Iš to pačio kyla ir nuomonė, neva gestų kalba skurdi - juk nėra kaip imituoti abstrakčių dalykų, tokių kaip "asmenybė" ar "sąžinė". Iš tiesų, tokių tiesioginių gestų yra, pavyzdžiui geste "katė" - rodomi katiški ūsai, o geste "namas" - stogelis, tačiau didžioji dauguma gestų neturi sąsajų su jų reikšme. Mes negalim paaiškinti, kodėl gestas yra toks, koks yra, lygiai kaip kad negalim paaiškinti, kodėl vienam ar kitam dalykui įvardinti naudojamas būtent toks, o ne kitoks žodis.
Panašus į pastarąjį mitas apie žodžių tarimą. Yra manoma, kad rodant gestus, reikia sakyti lietuviškus atitinkančius žodžius. Iš tiesų, gestą sudaro keli komponentai, ir vienas jų yra lūpų judesys, ir iš tiesų, kartais jis sutampa su lietuvišku žodžo šaknimi, bet daugelį gestų reikia rodyti su specifiniais lūpų judesiais, kurie su lietuvių kalba neturi nieko bendro. Pavyzdžiui, geste "yra" lūpomis "sakoma" "š", gestuose "nėra", "dar ne", "vaikinas/mergina/simpatija" lūpų judesys - "u".
Ir vienas iš absurdiškiausių mitų - "žemas kurčiųjų IQ". Arba "kurtieji yra kvailesni už neprigirdinčiuosius". Toks įspūdis tūlam girdinčiajam susidaro dėl komunikacijos stokos. Atrodo, jeigu jam "nedašyla", ko tu iš jo nori, tai jis kvailys. Bet kvailys iš tiesų yra taip galvojantis. :) Kurtieji lygiai taip pat mokosi, lygiai taip pat galvoja, lygiai taip pat gali būti filologais, tiksliukais ar menininkais, tai, kad bendrauja kitaip, jų gebėjimų niekaip nekeičia.
Taip pat noriu atkreipti dėmesį į visuomenėje mėgstamą žodį "kurčnebylys". Tai labai negražus žodis, kurį galima traktuoti netgi kaip įžeidimą. Kurtieji anaiptol nėra nebylūs. Jie komunikuoja, jų kalba turtinga ir graži, jie gyvena aktyvų ir pilnavertį gyvenimą.
Tiek šįvakar.
Beje, jeigu norite, galite šiek tiek pasimokyti gestų kalbos štai čia:
http://unriis.lt/gvmp/gestai/index.html
Šiaip jau gestus geriau mokytis iš gyvo žmogaus, o ne per video, bet vardan įdomumo pažiūrinėti ir pasipraktikuoti tikrai patariu. :)
2009 m. rugsėjo 30 d.
2009 m. rugsėjo 16 d.
kasdienybės pragiedruliai :D
Šiandien švenčiam pirmą gyvą tarakoną mūsų kambary :D Šią savaitę turėjom ir, tiesą sakant, vis dar turim žvėriškai daug namų darbų, grįžtam iš paskaitų ir kimbam į mokslus, tai trupučiuką apsikiaulinom: neišneštos šiukšlės, ant stalo ir spintelių sausainiai ir tik vos vos nugerti puodeliai ir krūvos neplautų indų (na, žinoma "krūva" studento turimų indų skaičiaus nepavadinsi, bet vardan literatūrinės kalbos, lai lieka... :D ) Taigi, gerieji padarėliai tarakonai suprato mūsų kvietimą ir šiandien ryte toks diiiiidžiiuuuulis gražuolėlis sau cykiai cykiai ropojo siena vaišių link :D
Grįžusios su kambarioke kaip mat susitvarkėm kapitaliai. :D
Turėtų ateiti žmogus, duoti pasirašyti sutartį dėl interneto prijungimo. Niekas nežino kas ir kada. Prieškambary mėtosi tinklo laidas, tai mes aną inkišam ing kompiuterių - kartais veikia.
Jau netekom virdulio :D
Grįžusios su kambarioke kaip mat susitvarkėm kapitaliai. :D
Turėtų ateiti žmogus, duoti pasirašyti sutartį dėl interneto prijungimo. Niekas nežino kas ir kada. Prieškambary mėtosi tinklo laidas, tai mes aną inkišam ing kompiuterių - kartais veikia.
Jau netekom virdulio :D
2009 m. rugsėjo 5 d.
apie studentiško gyvenimo pradžią.
Sveiki, seniai neberašiau. Atsiprašau.
Įsikrausčiau į bendrabutį, turėčiau pasakyti, VU trims žmonėms duoda didesnius kambarius, o mes dar ir be spynos duryse gavom... :D Kita vertus, VIKO bendrabučius duoda be išimčių visiems prašantiems. Pagarba jiems už tai. Dalinanti kambarius moteris ilgai rinko man kambarį, sakė: "hmm.. hmmmmm... trys aštuntas jau visas užimtas.. o gal yra dar viena laisva vieta... hmm... akurat yra..." žodžiu gana ilgai tempė laiką, laukdama, ar prašysiu kokio geresnio ir už tai atitinkamai atsiskaitysiu. Mama norėjo, bet aš tokių dalykų nedarau. Gavau tą trys aštuntą. Buvau pati pirma į jį atsikrausčiusi. :D Tokios tat tos lietuviškos tradicijos, viena vertus žinojau, kita vertus, visada pikta pasidaro... Bet norint išgyvendinti "atsidėkojimo" tradicijas reikia pradėti nuo savęs, kitaip nebus. Nuo to žinoma savotiškai nukenčiu, bet sąžinėj ramu. :) Iš įdomesnių dalykų yra dar ir tai, kad šiuo metu visiems viso namo gyventojams turim tik penkias veikiančias dušo kabinas... Bet įsikūrėm, pelėsį bjauria chemija pavalėm, tarakonų lavonėlius išmetėm ir nieko. Gyvenam. :) Man tinka ir netgi atrodo savotiškai jauku...
Mokslo metus pradėjom nuo konkrečiai specialybinių paskaitų - gestų kalbos. Buvo labai įdomu. Auditoriją atrakino kurtysis dėstytojas Tomas. Gestais ar greičiau turėčiau sakyti bendrai visiems žinoma gestikuliacija/vaidyba klausė, kaip atvažiavom, kaip miegojom ir panašių dalykų. Po kelių minučių į auditoriją įėjo jaunas vyrukas ir atsisėdo tarp studentų. Visi pamanėm, kad vėluojantis kolega. Dar po kelių minučių jis atsistojo ir prisistatė esąs mūsų dėstytojas Mantrimas. Netikėtai. :) pirmoji paskaita pralėkė itin greitai, tad kai Mantrimas pasakė, jog dabar bus penkiolikos minučių pertrauka, pasidarė net savotiškai "pikta", maždaug: "aš čia įsitraukusi į darbą, kokia dar pertrauka?" :D Labai džiaugiuosi, kad mokslai prasidėjo nuo trečiadienio, kada mes turim dvi gestų kalbos paskaitas, o ne nuo kurios kitos dienos su kitom tradicinėm paskaitom, nes šitas įvadas į gestų kalbą ir apskritai pačios pirmos paskaitos gyvenime su šiltais, labai gražiai besišypsančiais dėstytojais nuteikė įkvepiančiai, ir įkrėtė daug motyvacijos apskritai mokytis.
Tiesa, esu ganėtinai drovus bei susikaustęs žmogus ir bijau, kad su gestų kalba turėsiu nemažai sunkumų, mat reiks visaip vaipytis :D ir filmuotis... bet kita vertus džiaugiuosi, kad noriu ar nenoriu, savo senų kompleksų teks atsikratyti (nes jeigu sugalvočiau išeiti arba jeigu už nesimokymą mane išmestų iš kolegijos, tai, pagal naują tvarką, valstybei privalėčiau grąžinti visus krepšelio pinigus, o tai jau nemažai... :D ) Per kančias į žvaigždes kaissakant. Jau turiu trupučiuką namų darbų ir bėgsiu prie veidrodžio kartotis abėcėlės. Dėstytojas Mantrimas greitu laiku išeis mėnesiui tėvystės atostogų ir mes liksim tik su Tomu, įdomu, kaip seksis. Mes tai jį lengvai suprantam, jis iš ties meistriškai parodo viską, ką turi omeny, bet va kaip mums jam esminius dalykus perduot - kitas klausimas. :) Na, bent jau išmokom labai reikalingų gestų, reiškiančių "suprantu", "nesuprantu" ir "pakartok" :)
Tai tokios kol kas tokelės.
Įsikrausčiau į bendrabutį, turėčiau pasakyti, VU trims žmonėms duoda didesnius kambarius, o mes dar ir be spynos duryse gavom... :D Kita vertus, VIKO bendrabučius duoda be išimčių visiems prašantiems. Pagarba jiems už tai. Dalinanti kambarius moteris ilgai rinko man kambarį, sakė: "hmm.. hmmmmm... trys aštuntas jau visas užimtas.. o gal yra dar viena laisva vieta... hmm... akurat yra..." žodžiu gana ilgai tempė laiką, laukdama, ar prašysiu kokio geresnio ir už tai atitinkamai atsiskaitysiu. Mama norėjo, bet aš tokių dalykų nedarau. Gavau tą trys aštuntą. Buvau pati pirma į jį atsikrausčiusi. :D Tokios tat tos lietuviškos tradicijos, viena vertus žinojau, kita vertus, visada pikta pasidaro... Bet norint išgyvendinti "atsidėkojimo" tradicijas reikia pradėti nuo savęs, kitaip nebus. Nuo to žinoma savotiškai nukenčiu, bet sąžinėj ramu. :) Iš įdomesnių dalykų yra dar ir tai, kad šiuo metu visiems viso namo gyventojams turim tik penkias veikiančias dušo kabinas... Bet įsikūrėm, pelėsį bjauria chemija pavalėm, tarakonų lavonėlius išmetėm ir nieko. Gyvenam. :) Man tinka ir netgi atrodo savotiškai jauku...
Mokslo metus pradėjom nuo konkrečiai specialybinių paskaitų - gestų kalbos. Buvo labai įdomu. Auditoriją atrakino kurtysis dėstytojas Tomas. Gestais ar greičiau turėčiau sakyti bendrai visiems žinoma gestikuliacija/vaidyba klausė, kaip atvažiavom, kaip miegojom ir panašių dalykų. Po kelių minučių į auditoriją įėjo jaunas vyrukas ir atsisėdo tarp studentų. Visi pamanėm, kad vėluojantis kolega. Dar po kelių minučių jis atsistojo ir prisistatė esąs mūsų dėstytojas Mantrimas. Netikėtai. :) pirmoji paskaita pralėkė itin greitai, tad kai Mantrimas pasakė, jog dabar bus penkiolikos minučių pertrauka, pasidarė net savotiškai "pikta", maždaug: "aš čia įsitraukusi į darbą, kokia dar pertrauka?" :D Labai džiaugiuosi, kad mokslai prasidėjo nuo trečiadienio, kada mes turim dvi gestų kalbos paskaitas, o ne nuo kurios kitos dienos su kitom tradicinėm paskaitom, nes šitas įvadas į gestų kalbą ir apskritai pačios pirmos paskaitos gyvenime su šiltais, labai gražiai besišypsančiais dėstytojais nuteikė įkvepiančiai, ir įkrėtė daug motyvacijos apskritai mokytis.
Tiesa, esu ganėtinai drovus bei susikaustęs žmogus ir bijau, kad su gestų kalba turėsiu nemažai sunkumų, mat reiks visaip vaipytis :D ir filmuotis... bet kita vertus džiaugiuosi, kad noriu ar nenoriu, savo senų kompleksų teks atsikratyti (nes jeigu sugalvočiau išeiti arba jeigu už nesimokymą mane išmestų iš kolegijos, tai, pagal naują tvarką, valstybei privalėčiau grąžinti visus krepšelio pinigus, o tai jau nemažai... :D ) Per kančias į žvaigždes kaissakant. Jau turiu trupučiuką namų darbų ir bėgsiu prie veidrodžio kartotis abėcėlės. Dėstytojas Mantrimas greitu laiku išeis mėnesiui tėvystės atostogų ir mes liksim tik su Tomu, įdomu, kaip seksis. Mes tai jį lengvai suprantam, jis iš ties meistriškai parodo viską, ką turi omeny, bet va kaip mums jam esminius dalykus perduot - kitas klausimas. :) Na, bent jau išmokom labai reikalingų gestų, reiškiančių "suprantu", "nesuprantu" ir "pakartok" :)
Tai tokios kol kas tokelės.
2009 m. rugpjūčio 8 d.
apie mišias
Šiandien teko šiek tiek pabūvoti mišiose. Buvo meldžiamasi už prieš trisdešimt metų mirusį senelį. Esu dvidešimtmetė, taigi tasai senelis manęs iš tiesų visiškai niekaip neliečia. Visada neigiamai žiūrėdavau į vėlines ir kitus panašius dalykėlius, nes kol kas esu laimingas žmogus ir nieko sau brangaus nepalaidojau, tai tas priverstinis žvakelių degiojimas ant kapų žmonių, kurie man nieko nereiškia ir kurių niekad nė neregėjau, visada kėlė labai neigiamas emocijas. Juolab, kad manau, jog mirusįjį geriau prisiminti šiaip sau, prie puodelio arbatos ar taurės vyno, arba sau pačiam patyliukais, o ne sliūkinant su plastmasiukais į žemės plotą, kur lavonais patręštoj žemėj vykdoma dekoratyvinė žemdirbystė...
Bet dabar ne apie tai. Buvau jau labai seniai nebuvusi mišiose, paskutinis kartas buvo prieš šešerius ar septynerius metus, į visą šitą reikalą anuomet žiūrėdavau truputėlį kitaip, tai vis vien buvo mano autoritetų - tėvų - vertinamas dalykas, ir tie kunigo vapaliojimai dideliam vėsiam pastate atrodė savotiškai mistiški ir įdomūs, tad šiandien visos ceremonijos absurdiškumas mane tiesiog pribloškė. Na, nuo vaikystės-paauglystės atimintyje buvo išsilaikęs kiek kitoks įspūdis. Šiaip jau važiuodama ketinau iš pagarbos giminei ir tikintiesiems tiesiog sau pasėdėti tykiai nuošalioj kertelėj per tas nelemtas mišias, kad mama jau taip nori... Mes su broliu prisėdom ant suolelio pačiam bažnyčios kamputy, bet tėtis su seserim mus pakvietė ant tų pagrindinių suolų, sakė "ten sėdėdami dėmesį atkreipsit". Iš pradžių dar pažaidžiau "stoti-sėsti" žaidimėlį, po to jau tiesiog sėdėjau, o kai kunigas ėmė klaupstytis ir lankstytis prieš vafliuką, brolis ėmė laidyti juokelius ir ėmėm elgtis tikrai negražiai, kol priešais mus sėdėjusi sesuo liepė išeiti :)
Tiesiog negalėjau susilaikyti. Visos tos kalbos apie dievo dosnumą, apie tai, kokie mes niekingi nusidėjėliai ir kaip mes privalom melsti atleidimo, o dar ir prašymai, kad senelis ir visi kiti būtų prikelti amžinajam gyvenimui, ir kad galėtume kada nors išvysti šviečiantį dievo veidą... Ir tos "sėsti-stoti-klaupti" mankštos, ir kanibalistinis ritualas... Tai taip be galo absurdiška, kad, trauk mane devynios, tikrai negalėjau susilaikyti nekrizenusi.
Visgi savotiškai teisūs tie viską savu kailiu išbandyti siūlantys žmonės. Išbandžiau va ir žinau. Nuo dabar manęs jau niekas, visiškai jokia proga ir visiškai jokiomis aplinkybėmis į šitą juokingą ritualą eiti neįkalbins. Netgi delfio komentarų skaitymas yra mažesnis laiko švaistymas.
Bet dabar ne apie tai. Buvau jau labai seniai nebuvusi mišiose, paskutinis kartas buvo prieš šešerius ar septynerius metus, į visą šitą reikalą anuomet žiūrėdavau truputėlį kitaip, tai vis vien buvo mano autoritetų - tėvų - vertinamas dalykas, ir tie kunigo vapaliojimai dideliam vėsiam pastate atrodė savotiškai mistiški ir įdomūs, tad šiandien visos ceremonijos absurdiškumas mane tiesiog pribloškė. Na, nuo vaikystės-paauglystės atimintyje buvo išsilaikęs kiek kitoks įspūdis. Šiaip jau važiuodama ketinau iš pagarbos giminei ir tikintiesiems tiesiog sau pasėdėti tykiai nuošalioj kertelėj per tas nelemtas mišias, kad mama jau taip nori... Mes su broliu prisėdom ant suolelio pačiam bažnyčios kamputy, bet tėtis su seserim mus pakvietė ant tų pagrindinių suolų, sakė "ten sėdėdami dėmesį atkreipsit". Iš pradžių dar pažaidžiau "stoti-sėsti" žaidimėlį, po to jau tiesiog sėdėjau, o kai kunigas ėmė klaupstytis ir lankstytis prieš vafliuką, brolis ėmė laidyti juokelius ir ėmėm elgtis tikrai negražiai, kol priešais mus sėdėjusi sesuo liepė išeiti :)
Tiesiog negalėjau susilaikyti. Visos tos kalbos apie dievo dosnumą, apie tai, kokie mes niekingi nusidėjėliai ir kaip mes privalom melsti atleidimo, o dar ir prašymai, kad senelis ir visi kiti būtų prikelti amžinajam gyvenimui, ir kad galėtume kada nors išvysti šviečiantį dievo veidą... Ir tos "sėsti-stoti-klaupti" mankštos, ir kanibalistinis ritualas... Tai taip be galo absurdiška, kad, trauk mane devynios, tikrai negalėjau susilaikyti nekrizenusi.
Visgi savotiškai teisūs tie viską savu kailiu išbandyti siūlantys žmonės. Išbandžiau va ir žinau. Nuo dabar manęs jau niekas, visiškai jokia proga ir visiškai jokiomis aplinkybėmis į šitą juokingą ritualą eiti neįkalbins. Netgi delfio komentarų skaitymas yra mažesnis laiko švaistymas.
2009 m. liepos 31 d.
nemiegojusio žmogaus trupinėliai
Nuo šiandien aš jau oficialiai esu valstybės finansuojama studentė, būsima lietuvių gestų kalbos vertėja. Dėkui visiems, kurie linkėjo man sėkmės, jūsų sukaupta sėkmė, kaip matot, suveikė. :)
...
Sunku dvi savaites pasinaudojus qwerty vėl grįžti prie ąžerty
...
Antakalnyje yra dieviškas senų knygų knygynėlis. Dauguma knygų, gaila, rusiškos, bet tai vis vien ideali vieta dūšiai atsigaut... :) Už pustrečio lito nusipirkau knygą, kurioje išleisti du Vydūno veikalai: "Sveikata, jaunumas, grožė" ir "Gimdymo slėpiniai". Kol kas tik permečiau akimis, bet susidaro vaizdas, kad čia sulietuvintai ir truputį subjektyviai pateikti visokie indiški šurum burum apie sielovadą ir susilaikymą nuo lytinių santykių, ir dar prie to pačio krikščioniško dievo įmaišyta. Mano ateistiškajai daliai truputį gaila, bet vis tiek įdomios tos lietuviško vegetarizmo šaknys, tai paskaitysiu.
Dar už du litus nusipirkau, žinoma, perleistą, bet šiaip jau 1906 metais parašytą vegetariškų valgių valgiaraštyną. Pateikiami Beveik trys šimtai valgių sąrašų pietums arba pusryčiams ir jų receptai taipogi yra, be to, visi valgiaraščiai suskirstyti pagal metų laikus, o ingridientai atitinka mūsų klimato zonos kasdienybę. Tik vat jau griežčių Lietuvoj taip lengvai nebegausi, neteko populiarumo kažkaip... Iš esmės, tai puikus dalykas, ypač puikus naujai keptam vegetarui, kuriam nuolat kyla klausimas "tai ką man valgyt?", tik kad visgi man sunku įsivaizduoti šitaip besimaitinantį šiuolaikinį žmogų... Na, suprantu, kad receptai tat vegetariški, o ne veganiški, bet be išimties kiekvienam receptui reikalingi šeši kiaušiniai, trys stiklinės grietinėlės, dar pora pieno ir mažų mažiausiai 100 gramų sviesto iš tiesų glumina. :D Turėtų gautis itin riebu... :)
Nepaisant to, pati tokio valgiaraštyno idėja man patiko, reiktų kada sudaryti veganišką, Lietuvos kainas ir pasiūlą atitinkantį variantą.
...
Dar pripirkau mamai rusiškų meilės romanų.
...
Vakarienei troškinu pirmą cukiniją iš nuosavo daržo. Jau tokią beveik peraugusią. Būtų buvus pirma kur kas seniau ir be giga-sėklų, jeigu būčiau namie buvus. :) Nieko tokio. Vis tiek skanu.
...
Baisiai noriu miego, bet tingiu pasikloti lovą.
...
Sunku dvi savaites pasinaudojus qwerty vėl grįžti prie ąžerty
...
Antakalnyje yra dieviškas senų knygų knygynėlis. Dauguma knygų, gaila, rusiškos, bet tai vis vien ideali vieta dūšiai atsigaut... :) Už pustrečio lito nusipirkau knygą, kurioje išleisti du Vydūno veikalai: "Sveikata, jaunumas, grožė" ir "Gimdymo slėpiniai". Kol kas tik permečiau akimis, bet susidaro vaizdas, kad čia sulietuvintai ir truputį subjektyviai pateikti visokie indiški šurum burum apie sielovadą ir susilaikymą nuo lytinių santykių, ir dar prie to pačio krikščioniško dievo įmaišyta. Mano ateistiškajai daliai truputį gaila, bet vis tiek įdomios tos lietuviško vegetarizmo šaknys, tai paskaitysiu.
Dar už du litus nusipirkau, žinoma, perleistą, bet šiaip jau 1906 metais parašytą vegetariškų valgių valgiaraštyną. Pateikiami Beveik trys šimtai valgių sąrašų pietums arba pusryčiams ir jų receptai taipogi yra, be to, visi valgiaraščiai suskirstyti pagal metų laikus, o ingridientai atitinka mūsų klimato zonos kasdienybę. Tik vat jau griežčių Lietuvoj taip lengvai nebegausi, neteko populiarumo kažkaip... Iš esmės, tai puikus dalykas, ypač puikus naujai keptam vegetarui, kuriam nuolat kyla klausimas "tai ką man valgyt?", tik kad visgi man sunku įsivaizduoti šitaip besimaitinantį šiuolaikinį žmogų... Na, suprantu, kad receptai tat vegetariški, o ne veganiški, bet be išimties kiekvienam receptui reikalingi šeši kiaušiniai, trys stiklinės grietinėlės, dar pora pieno ir mažų mažiausiai 100 gramų sviesto iš tiesų glumina. :D Turėtų gautis itin riebu... :)
Nepaisant to, pati tokio valgiaraštyno idėja man patiko, reiktų kada sudaryti veganišką, Lietuvos kainas ir pasiūlą atitinkantį variantą.
...
Dar pripirkau mamai rusiškų meilės romanų.
...
Vakarienei troškinu pirmą cukiniją iš nuosavo daržo. Jau tokią beveik peraugusią. Būtų buvus pirma kur kas seniau ir be giga-sėklų, jeigu būčiau namie buvus. :) Nieko tokio. Vis tiek skanu.
...
Baisiai noriu miego, bet tingiu pasikloti lovą.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
